Renata Gužauskienė aktyvi bendruomenės narė, nuo 2002 m. kultūros darbuotoja Upynoje. Savo kultūrine veikla, o ypač kūryba (koncertais, televiziniais pasirodymais) garsina Šilalės rajoną ir Upynos kraštą visoje Lietuvoje. Kūryboje dominuoja įvairios stilistikos, tematikos dainos ir eilės. Yra sukūrusi apie šimtą dainų. Autorinės kūrybos atlikėja išsiskiria savitu žemo balso tembru, charizmatiškumu, epitetiškumu, jautrumu, humoro jausmu. Savo kūryboje plačiai naudoja prigimtinę pietų žemaičių dūnininkų patarmę. To pavyzdys – daina „Aš myliu Upyną“ – 2013 m. specialiai sukurta upyniškiams, kaip masinis, apjungiamasis Upynos krašto savitumą atspindintis kūrinys. Tai viena žinomiausių Renatos Gužauskienės dainų, nuskambėjusi LRT „Duokim garo“ laidoje, pageidaujama  įvairiuose renginiuose Lietuvoje, sulaukusi populiarumo internetinėje erdvėje, daugybės peržiūrų, pasidalinimų, komentarų, kurių dauguma – sentimentalios padėkos. Bet būta pastabų ir apie tai, kad patarmė netiksli ar, kad tokios iš vis nėra. Pastarieji komentarai dar labiau skatina autorę kūrybai ir prigimtinės patarmės populiarinimui, tarsi savotišką duoklę savam kraštui.

Po dainos „Aš myliu Upyną“ epitetiškumu  („poetiniu kodavimu“) slepiasi Upynos krašto savitumas: – „Kap svīstu nūtepta keliuka“ autorė mini ne tik molingo krašto reljefą, bet ir „Svīstkalni“  – kalvą/regyklą, bei jo padavimą. Dainoje taip pat slepiasi tautodailininko Klemenso Lovčiko pagaminti kryžiai/ koplytstulpiai, kuriais išskirtinai puošnus Upynos kraštas – „kuožna kelia kryžiu“; upelis „Upynalė“ , nuo kurio kildinamas Upynos miestelio pavadinimas; kapinių kalvos; išnykusi ąžuolų giraitė, kuri atspindėta Upynos miestelio vėliavoje ir herbe; nykstantys autentiški miestelio pastatai, bažnyčia; upyniškiams būdingas verslumas gyvulininkyste bei žemdirbyste ir svarbiausia – linkusi asimiliuotis dūnininkų patarmė.